Mėnulio užtemimas nėra vienodas reginys. Kartais Mėnulis tik šiek tiek pritemsta, kartais tamsus lankas tarsi atkanda jo kraštą, o kartais visas Mėnulio diskas nusidažo tamsiai raudonai. Šiuos skirtumus lemia tai, kaip Mėnulis kerta Žemės šešėlį. Trys pavadinimai – pusšešėlinis, dalinis ir visiškas – nusako, kokia Mėnulio dalis patenka į tamsiausią Žemės šešėlio sritį, vadinamą umbra. Supratus šią geometriją lengviau atpažinti, kas vyksta, ypač kai pokytis vos pastebimas. Užtemimų datas, kontakto laikus, trukmę ir matomumą įvairiose vietovėse rasite tiesioginiame Mėnulio užtemimų kataloge.
Žemė meta dviejų rūšių šešėlį
Saulė yra ne taškinis, o išplėstinis šviesos šaltinis. Todėl Žemė meta centrinę sritį, kurioje tiesioginė Saulės šviesa užstojama, ir išorinę sritį, kurioje uždengiama tik dalis Saulės. Centrinė šešėlio sritis vadinama umbra, o švelnesnis išorinis šešėlis – pusšešėliu. Šią ribą lemia geometrija: būdamas pusšešėlyje stebėtojas Mėnulyje vis dar matytų dalį Saulės, o umbroje Žemė ją uždengtų visiškai.
Mėnulio užtemimas gali įvykti tik per pilnatį, kai Žemė atsiduria tarp Saulės ir Mėnulio. Tačiau per daugumą pilnačių Mėnulis praslenka virš Žemės šešėlio arba po juo, nes jo orbita yra pasvirusi 5.14 laipsnio ekliptikos – Žemės orbitos aplink Saulę plokštumos – atžvilgiu. Užtemimas įvyksta, kai pilnatis sutampa su Mėnulio orbitos plokštumos kirtimu. Mėnulio fazių vadove paaiškinama, kodėl Mėnulio fazė priklauso nuo jo padėties Saulės ir Žemės atžvilgiu; o užtemimo tipą lemia tai, kokiu keliu Mėnulis keliauja per Žemės šešėlį.
Pusšešėlinis: vos pastebimas, tolygus pritemimas
Per pusšešėlinį užtemimą Mėnulis praslenka pro Žemės pusšešėlį, bet nepatenka į umbrą. Mėnulio diską nekerta aiškiai apibrėžtas tamsus kraštas. Vietoj to dalį Mėnulio arba visą jo diską pasiekia šiek tiek mažiau tiesioginės Saulės šviesos, todėl Mėnulis gali atrodyti nežymiai patamsėjęs, dažniausiai toje pusėje, kuri yra arčiau umbros. Šį efektą lengva pražiūrėti, ypač užtemimo pradžioje ar pabaigoje, kai pusšešėlyje yra tik nedidelė Mėnulio dalis.
Todėl pusšešėlinis užtemimas gali būti tikras ir išmatuojamas dangaus kūnų išsidėstymas, nors plika akimi neatrodo įspūdingas. Jį gali būti lengviau pastebėti nuotraukoje nei trumpai žvilgtelėjus į dangų, tačiau automatinis fotoaparato išlaikymas gali kompensuoti pritemimą ir apsunkinti vaizdų palyginimą. Jei fotografuojate, nekeiskite kadro ir išlaikymo nustatymų, o nuotraukas palyginkite su daryta prieš užtemimą arba po jo. Pusšešėlinio užtemimo metu Mėnulis nepatenka į debesį ir pats nekeičia ryškumo – Žemė iš dalies užstoja nuo Mėnulio Saulę, todėl pamažu sumažėja jį pasiekiantis Saulės šviesos kiekis.
Pavyzdžiui, nurodoma, kad 2027 m. vasario 20 d. įvyks pusšešėlinis užtemimas, kurio pusšešėlinė fazė truks 241 minutę. Ilga trukmė nereiškia, kad Mėnulis keturias valandas atrodys akivaizdžiai tamsus: šešėlis kinta palaipsniui, o labiau tikėtina pastebėti didžiausią pritemimą nei vos matomą išorinį pusšešėlį. Tiesioginiame 2027 m. vasario kalendoriuje pateikiami tikslūs to mėnesio Mėnulio fazių laikai, o užtemimų kataloge – išsami informacija apie įvykį.
Dalinis: tamsus lankas slenka per Mėnulį
Dalinis Mėnulio užtemimas įvyksta, kai dalis Mėnulio patenka į umbrą, o likusi dalis lieka už jos ribų. Aiškiausias regimasis požymis – per Mėnulio diską plintanti aiškiai tamsesnė, lenkta sritis. Umbros kraštas yra lenktas, nes Žemė apvali; Mėnulio užtemimai padėjo stebėtojams atpažinti šią formą dar gerokai prieš tai, kai erdvėlaiviai galėjo fotografuoti Žemę iš kosmoso.
Šešėlis nėra kietas objektas, uždėtas ant Mėnulio, o jo kraštas nėra visiškai ryškus. Pro Žemės atmosferą sklindanti Saulės šviesa sušvelnina ribą. Vis dėlto šviesios Mėnulio dalies, esančios už umbros ribų, ir pritemusios dalies, esančios umbroje, kontrastas paprastai daug ryškesnis nei per pusšešėlinį užtemimą. Dalinio užtemimo metu Mėnulis nedingsta, o tiesiogine Saulės šviesa apšviesta dalis lieka už umbros ribų.
Kiek Mėnulio uždengia šešėlis, priklauso nuo užtemimo trajektorijos. Negiliai įskriejus į umbrą, lieka tik nedidelė tamsi įranta; giliau įskriejus, galima uždengti didžiąją disko dalį, bet ne visą diską. Užtemimo klasifikaciją lemia Mėnulio padėtis šešėlyje, o ne tai, ar stebėtojas gali užtemimą matyti. Matomumui įtakos turi vietos horizontas, dienos šviesa, orai ir Mėnulio padėtis danguje. Miesto puslapio, pavyzdžiui, Londono Mėnulio puslapio, informacija apie vietinį Mėnulio patekėjimą ir nusileidimą, aukštį virš horizonto, azimutą bei orus gali padėti planuoti dangaus stebėjimus.
Visiškas: Mėnulis visas panyra į umbrą
Per visišką Mėnulio užtemimą visas Mėnulio diskas patenka į Žemės umbrą. Mėnulis vis tiek matomas, nes Žemės atmosfera dalį Saulės šviesos nukreipia į šešėlį. Šiai šviesai keliaujant per atmosferą, trumpesnės mėlynos bangos išsklaidomos stipriau nei raudonosios. Todėl Mėnulį pasiekianti šviesa dažnai būna raudona arba oranžinė, o Mėnulio paviršius atspindi ją į Žemėje esančių stebėtojų pusę.
Populiarus posakis „kruvinasis Mėnulis“ nusako šią galimą rausvą Mėnulio išvaizdą, o ne atskirą užtemimo tipą ar garantuotą atspalvį. Per visišką užtemimą Mėnulis gali atrodyti vario spalvos, plytų raudonumo, tamsiai rusvas arba labai tamsus. Spalva ir ryškumas iš dalies priklauso nuo to, kiek Saulės šviesos prasiskverbia pro Žemės atmosferą; migla, debesys ir atmosferos dalelės gali paveikti pro ją prasiskverbiančią šviesą. Visiško užtemimo metu Mėnulis nedingsta, nors pamatyti jį gali būti sunku, jei šešėlis itin tamsus arba dangus šviesus.
Visiškumo fazė – tai laikotarpis, kai visas Mėnulis yra umbroje. Prieš ją ir po jos vyksta dalinės fazės, kai Mėnulio diskas įslenka į tamsiausią šešėlio sritį ir iš jos išnyra. Kaip vienas konkretus pavyzdys, nurodoma, kad 2028 m. gruodžio 31 d. įvyks visiškas Mėnulio užtemimas, kurio visiškumo fazė truks 71.3 minutės. Visa užtemimo eiga trunka ilgiau nei ši centrinė fazė, todėl stebėtojai, galintys matyti tik dalį įvykio, vis tiek gali išvysti dalinę fazę.
Į ką atkreipti dėmesį stebint
Mėnulio užtemimą saugu stebėti plika akimi; kitaip nei Saulės užtemimui, jam nereikia apsauginių filtrų. Žiūronai gali padėti geriau įžiūrėti kintantį šešėlį, bet jie nebūtini. Pasirinkite vietą, iš kurios Mėnulis gerai matomas, ir patikrinkite, ar užtemimo metu jis bus virš vietos horizonto. Užtemimų kataloge pateikiama informacija apie matomumą įvairiose vietovėse, o Mėnulio fazių kalendoriuje galima pasitikrinti pasirinkto mėnesio fazių laikus.
Per pusšešėlinį užtemimą stebėkite palaipsnį, netolygų pritemimą, o ne ryškiai apibrėžtą ribą. Per dalinį užtemimą sekite, kaip per Mėnulio diską slenka lenktas umbros kraštas. Visiškumo fazės metu leiskite akims prisitaikyti ir atkreipkite dėmesį, kad Mėnulis gali išlaikyti spalvą ir detales, o ne tapti visiškai juodas. Šiuos skirtumus geriausia pastebėti stebint visą eigą, o ne vieną kartą pažvelgus į dangų: lėtas šešėlio slinkimas parodo, ar užtemimas yra pusšešėlinis, dalinis, ar visiškas.