Supermėnulis – tai pilnatis, įvykstanti Mėnuliui esant palyginti arti Žemės. Šis pavadinimas nusako du vienu metu vykstančius dalykus: Mėnulis yra pilnaties fazėje ir netoli arčiausios savo orbitos dalies. Tai nereiškia, kad Mėnulis staiga padidėja, ir tai nėra atskira Mėnulio fazė. Mėnulio fazės keičiasi dėsninga seka, kuri paaiškinta šiame vadove apie tai, kaip vyksta Mėnulio fazės.
Šis terminas gali būti naudingas, jei nesitikima, kad danguje pasirodys įspūdingas reginys. Arti esanti pilnatis yra didesnio regimojo skersmens ir gali atrodyti ryškesnė nei tolimesnė, tačiau skirtumas nėra staigus. Tai, ką mato stebėtojas, taip pat priklauso nuo Mėnulio padėties, vietinio horizonto, oro sąlygų ir fotoaparato nustatymų.
Perigėjus ir pilnatis – atskiri reiškiniai
Mėnulis skrieja aplink Žemę ovalia orbita, todėl kinta atstumas tarp jų. Artimiausias orbitos taškas vadinamas perigėjumi, o tolimiausias – apogėjumi. Įprasti atstumai yra apie 363,300 kilometrų perigėjuje ir 405,500 kilometrų apogėjuje; vidutinis atstumas nuo Žemės iki Mėnulio yra 384,400 kilometrų. Tai atstumai nuo Žemės centro iki Mėnulio centro, o ne nuo žemės paviršiaus iki Mėnulio paviršiaus.
Pilnatis, kita vertus, yra fazė: į Žemę atsukta Mėnulio pusė beveik visa apšviesta Saulės. Pilnatis kartojasi kas 29.53059 dienos, o aplink Žemę žvaigždžių atžvilgiu Mėnulis apskrieja per 27.32166 dienos. Kadangi šie ciklai skiriasi, kiekvieną kartą pilnatis būna vis kitoje orbitos vietoje. Kartais ji pasitaiko palyginti arti perigėjaus, o kartais būna gerokai toliau.
Šis skirtumas paaiškina, kodėl ne kiekviena pilnatis savaime yra supermėnulis. Abu reiškiniai turi įvykti pakankamai arti vienas kito, kad Mėnulio atstumas atitiktų pasirinktą apibrėžimą. Pavyzdžiui, šiame puslapyje nurodyta, kad 2026 m. gruodžio 24 d. pilnaties metu Mėnulis bus už 356,927 kilometrų – tai patenka į šios svetainės nustatytą supermėnulio ribą. Datoms, kurios nėra šiame pavyzdyje, naudokitės Mėnulio fazių kalendoriumi.
Kiek jis didesnis ir ryškesnis?
Atstumas keičia regimąjį dydį dėl perspektyvos. Arčiau esantis objektas užima didesnę regėjimo lauko dalį nei toks pat objektas tolėliau. Remiantis įprastais atstumais perigėjuje ir apogėjuje, Mėnulio regimasis skersmuo perigėjuje yra apie 12% didesnis nei apogėjuje. Jo regimojo disko plotas maždaug 24% didesnis. Šie palyginimai nusako įprastų orbitos atstumų ribines vertes, o ne skirtumą tarp bet kurių dviejų pilnačių.
Yra ir fizikinė priežastis, kodėl arčiau esanti pilnatis gali atrodyti ryškesnė: Mėnulio atspindėta Saulės šviesa, sklisdama iki Žemės, pasklinda didesniame plote, todėl didėjant atstumui mažiau jos pasiekia tam tikrą žemės plotelį. Supaprastintame palyginime, neatsižvelgiančiame į paviršiaus apšvietimo ir stebėjimo sąlygų pokyčius, ryškumas kinta apytikriai atvirkščiai proporcingai atstumo kvadratui. Kai Mėnulis yra šiame puslapyje nurodytu 360,000 kilometrų atstumu, jo regimasis skersmuo būtų apie 7% didesnis, o šviesos jis gautų maždaug 14% daugiau nei būdamas vidutiniu, 384,400 kilometrų atstumu.
Šie skaičiai nereiškia, kad plika akimi Mėnulis atrodys 7% didesnis. Be tiesioginio palyginimo gali būti sunku įvertinti skirtumą tarp supermėnulio ir įprastos pilnaties. Nuotraukoje šis skirtumas gali atrodyti daug įspūdingesnis dėl ilgo židinio nuotolio objektyvo, arti esančio priekinio plano objekto ar apgalvoto kadro komponavimo. Nuotraukos, darytos skirtingais fotoaparato nustatymais, nėra patikimas įrodymas, kiek didesnis Mėnulis atrodė danguje.
Kodėl supermėnulio apibrėžimai skiriasi
Supermėnulis – populiarus terminas, o ne viena formali astronominė kategorija, visur turinti tą patį apibrėžimą. Vienuose aprašymuose pabrėžiama, kad pilnatis būna netoli perigėjaus; kituose nustatoma atstumo riba arba artumas apibrėžiamas kaip tam tikra Mėnulio orbitos diapazono dalis. Todėl skirtingi kalendoriai ir straipsniai gali vadinti supermėnuliu skirtingas pilnatis, nors dėl tikrosios Mėnulio padėties nesiginčijama. Tiesiog gali būti taikomos skirtingos taisyklės.
Kad būtų nuoseklu, ši svetainė supermėnuliu vadina pilnatį, kai Mėnulis nuo Žemės centro nutolęs mažiau nei 360,000 kilometrų. Tai konkreti ir palyginti griežta riba: įprastas atstumas perigėjuje yra apie 363,300 kilometrų, tad ne kiekviena pilnatis netoli perigėjaus atitinka šį apibrėžimą. Pagal analogišką šios svetainės apibrėžimą mikromėnulis yra pilnatis, kai Mėnulis nutolęs daugiau nei 405,000 kilometrų.
Taigi pats pavadinimas pasako mažiau nei atstumas, kuriuo jis pagrįstas. Lygindami teiginius patikrinkite, ar kalbama apie pilnatį, kaip matuojamas atstumas ir kokia riba taikoma. Tradiciniai pilnačių pavadinimai, tokie kaip Derliaus Mėnulis ar Medžiotojų Mėnulis, priklauso kitai pavadinimų tradicijai ir nėra susiję su atstumu; apie šią atskirą temą skaitykite vadove apie pilnačių pavadinimus.
Supermėnulis nėra Mėnulio užtemimas
Supermėnulis užtemimo nesukelia. Abu reiškiniai susiję su Saulės, Žemės ir Mėnulio geometrija, tačiau užtemimui būtina dar viena sąlyga: Mėnulis turi patekti į Žemės šešėlį. Mėnulio orbita Žemės orbitos aplink Saulę plokštumos atžvilgiu pasvirusi apie 5.14 laipsnio, todėl per daugumą pilnačių Mėnulis praskrieja virš šio šešėlio arba po juo. Mėnulio užtemimas gali įvykti tik tada, kai prie orbitų susikirtimo taško susiklosto tinkama geometrija.
Arti esanti pilnatis gali sutapti su užtemimu, jei susidaro būtinas išsidėstymas, tačiau vien artumo nepakanka. Taip pat užtemimas savaime nereiškia, kad Mėnulis atitinka supermėnulio apibrėžimą, pagrįstą atstumu. Mėnulio užtemimų stebėjimo priemonėje pateikiama informacija apie užtemimus – tai atskira priežastis stebėti Mėnulį.
Į ką atkreipti dėmesį stebint
Netoli horizonto Mėnulis dažnai atrodo neįprastai didelis. Šis gerai žinomas įspūdis vadinamas Mėnulio iliuzija; jis nereiškia, kad vakaro metu Mėnulis smarkiai priartėjo. Jo orbitos nulemtas regimojo dydžio pokytis yra tikras, tačiau horizonto efektas – atskiras suvokimo reiškinys. Paprastas stebėjimo bandymas: ištieskite ranką su nedideliu daiktu ir palyginkite regimąjį Mėnulio plotį skirtingu metu; stenkitės nevertinti dydžio vien iš atminties.
Kad palyginimas būtų prasmingas, stebėkite dvi pilnatis, nufotografuotas iš tos pačios vietos tuo pačiu objektyvu ir tokiu pačiu kadro komponavimu, arba palyginkite jas vienoje sekoje, kurioje būtų aiški mastelio nuoroda. Jei norite įvertinti patį Mėnulio diską, į palyginimą neįtraukite horizonto ir priekinio plano objektų. Dėl atmosferos miglos žemai esantis Mėnulis gali atrodyti oranžinis ar raudonas, tačiau šią spalvą lemia per didesnį oro sluoksnį sklindanti šviesa, o ne Mėnulio artumas.
Realistiškiausia tikėtis nedidelio regimojo dydžio ir ryškumo pokyčio, kurį lemia tikrasis Mėnulio atstumas ir sušvelnina stebėjimo sąlygos. Žinant atstumą, o ne pasikliaujant vien šiuo pavadinimu, supermėnulį lengviau suprasti ir atskirti orbitos geometriją nuo to, kaip nuotraukos ir suvokimas gali jį paversti įspūdingesniu.