Mikromėnulis – pilnatis, įvykstanti tada, kai Mėnulis yra gana toli nuo Žemės, netoli tolimiausio savo orbitos taško. Pats Mėnulis nesusitraukia. Jo diskas danguje tiesiog užima šiek tiek mažiau vietos – panašiai kaip tolimas kamuolys atrodo mažesnis už tokį patį, esantį arčiau.
Taigi mikromėnulis yra supermėnulio priešingybė: vienas pabrėžia tolimąjį Mėnulio atstumo intervalo galą, kitas – artimąjį. Nė vienas nėra atskira Mėnulio fazė, ir nė vienas nekeičia gerai pažįstamo šviesių aukštumų bei tamsių lygumų rašto Mėnulio paviršiuje.
Įdomu ne tai, ar dydžio skirtumas egzistuoja – jis egzistuoja, – o tai, koks jis didelis ir ar galite jį pastebėti. Nuosekliai padarytos nuotraukos gali parodyti pokytį, kurį vien žiūrint į pilnatį nustatyti stebėtinai sunku.
Kas laikoma mikromėnuliu?
Visuotinai priimtos astronominės ribos, apibrėžiančios mikromėnulį, nėra. Tai populiarus apibūdinamasis terminas, o ne formaliai apibrėžta dangaus kūnų klasė. Todėl įvairiuose leidiniuose galite rasti skirtingas atstumo ribas ar laiko kriterijus. Kai kurie šį terminą taiko ir tolimam jaunam Mėnuliui, nors įprasto jauno Mėnulio kaip šviesaus disko nematyti.
Šioje svetainėje mikromėnuliu laikoma pilnatis, kai atstumas nuo Žemės centro yra didesnis nei 405 000 km. Šis atstumas nuo centro iki centro vadinamas geocentriniu atstumu. Taip nustatomas vienas nuoseklus atskaitos taškas, užuot matavus atstumą, kuris kinta priklausomai nuo stebėtojo vietos Žemės paviršiuje.
Pavyzdžiui, 2027 m. liepos 18 d. pilnaties geocentrinis atstumas siekia 406 220 km, todėl ji atitinka šį apibrėžimą. Dabartines fazių datas ir tikslų pilnaties laiką rasite Mėnulio fazių kalendoriuje.
Frazė pilnatis apogėjuje apibūdina pagrindinę aplinkybę: pilnatį netoli tolimiausio Mėnulio orbitos taško. Tai nebūtinai reiškia, kad pilnaties momentas sutampa su apogėjaus momentu. Mikromėnulio sąvoka gali apimti pilnatį, kuri yra pakankamai arti apogėjaus, kad atstumas viršytų pasirinktą ribą.
Kodėl apogėjus ir pilnatis ne visada sutampa
Mėnulis juda elipsine, o ne tobulo apskritimo formos orbita. Arčiausias Žemės taškas vadinamas perigėjumi, o tolimiausias – apogėjumi. Vidutinis atstumas yra 384 400 km, o įprasti atstumai perigėjuje ir apogėjuje – atitinkamai 363 300 km ir 405 500 km. Šios įprastos vertės nėra nekintamos ribos: Saulės gravitacinė įtaka lemia, kad tikrasis atstumas kinta iš vienos orbitos į kitą.
Atstumas ir fazė nusako skirtingus dalykus. Atstumas parodo, kurioje ištęstos orbitos vietoje yra Mėnulis. Fazė nusako, kokia jo Saulės apšviesto pusrutulio dalis atsukta į mus. Pilnatis būna tada, kai Mėnulis Žemės danguje yra maždaug priešingoje pusėje nei Saulė, nesvarbu, ar tuo metu jis yra netoli perigėjaus, apogėjaus, ar tarp jų.
Vidutinis ciklas nuo vieno jauno Mėnulio iki kito, vadinamas sinodiniu mėnesiu, trunka 29.53059 dienos. Ciklas nuo vieno apogėjaus iki kito yra kitoks orbitinis ritmas. Kadangi šių ritmų trukmė nesutampa, per kiekvieną pilnatį Mėnulis negrįžta į tokį patį atstumą.
Todėl pilnačių seka gali pamažu keistis: nuo gana artimų iki gana tolimų. Mikromėnulis – tai dviejų sąlygų, pilnos fazės ir didelio atstumo, derinys, o ne papildomas Mėnulio fazių ciklo etapas.
Kiek mažesnis jis atrodo?
Tokio tolimo objekto kaip Mėnulis regimasis skersmuo yra apytikriai atvirkščiai proporcingas atstumui. Jei atstumas padvigubėtų, diskas atrodytų maždaug perpus siauresnis. Mėnulio atstumų intervalas daug siauresnis, todėl tikrasis pokytis nedidelis.
Padalykime aukščiau nurodytą įprastą perigėjaus atstumą iš apogėjaus atstumo: 363 300 iš 405 500. Gauname maždaug 0,896. Tai reiškia, kad Mėnulis įprastame apogėjuje atrodo maždaug 10,4 procento mažesnio skersmens nei įprastame perigėjuje. Šis palyginimas parodo vien atstumo poveikį – nebūtina, kad abiejose padėtyse būtų pilnatis.
Palyginus dvi konkrečias pilnatis, gaunamas šiek tiek kitoks rezultatas. 2026 m. gruodžio 24 d. supermėnulis bus už 356 927 km, o 2027 m. liepos 18 d. mikromėnulis – už 406 220 km. Padaliję 356 927 iš 406 220, gauname maždaug 0,879: mikromėnulio diskas bus maždaug 12,1 procento siauresnis už supermėnulio diską.
Svarbu, kaip formuluojamas palyginimas. Jei palyginimą apversime, supermėnulis bus maždaug 13,8 procento platesnis už mikromėnulį, nes atskaitos dydžiu tampa mažesnis diskas. Abu teiginiai apibūdina tą pačią Mėnulio porą.
Daugiau apie artimas pilnatis skaitykite straipsnyje kas yra supermėnulis. Svetainėje supermėnuliais laikomos pilnatys, kai atstumas mažesnis nei 360 000 km; naudojamas tas pats geocentrinis atskaitos taškas kaip ir nustatant mikromėnulio ribą.
Kaip teisingai palyginti vaizdą ar nuotraukas
Mikromėnulis vis tiek atrodo kaip įprasta pilnatis. Dauguma žmonių tiksliai neatsimena, kokio skersmens Mėnulis atrodė prieš kelias savaites ar mėnesius, todėl vien pažvelgti į dangų ir nuspręsti, kad jis atrodo mažas, nėra patikimas bandymas. Situaciją dar labiau apsunkina Mėnulio iliuzija: prie horizonto esantis Mėnulis gali atrodyti neįprastai didelis, nors šį įspūdį sukelia ne jo priartėjimas prie Žemės.
Nuotraukos leidžia palyginti patikimiau. Abiejų pilnačių nuotraukoms naudokite tą patį fotoaparatą, objektyvą, židinio nuotolį ir vaizdo matmenis. Atskirai nekeiskite vienos nuotraukos dydžio, o lyginkite originalius failus, ne ekrano kopijas, kurios galėjo būti skirtingai pakeisto dydžio. Jei įmanoma, fotografuokite Mėnulį aukštai virš horizonto, kur atmosferos iškraipymai mažiau trukdo.
Tarkime, artimesnė pilnatis jūsų nuotraukoje užima 1 000 pikselių. Palyginus su anksčiau minėta pilnačių pora, tolimesnė pilnatis panašiomis sąlygomis turėtų užimti apie 879 pikselius. Tai išmatuojamas skirtumas, net jei jo nebuvo akivaizdu matyti pro vaizdo ieškiklį. Prognozė apytikslė, nes atstumas nuo stebėtojo iki Mėnulio nėra visiškai toks pat kaip geocentrinis atstumas, be to, skirtingų stebėjimų geometrija gali skirtis.
Naudodamiesi miesto Mėnulio informacijos skydelio paieška raskite vietos Mėnulio tekėjimo ir laidos laiką, aukštį virš horizonto, azimutą, atstumą ir dangaus vaizdą su vietos orų informacija. Šie duomenys padeda pasirinkti stebėjimo laikus, kai Mėnulis yra panašiame aukštyje, užuot lyginus vieną žemai prie horizonto esantį Mėnulį su kitu, esančiu aukštai virš galvos.
Jei į kadrą įtraukiate pastatą ar medį, užfiksuokite ir fotoaparato padėtį. Pasitraukus toliau nuo priekinio plano objekto ir naudojant ilgesnio židinio nuotolio objektyvą, Mėnulis to objekto atžvilgiu gali atrodyti gerokai didesnis. Šis fotografavimo efektas gali lengvai nustelbti tikrąjį mikromėnulio ir supermėnulio dydžio skirtumą.
Mažesnis diskas nėra pritemdytas Mėnulio užtemimas
Atstumas veikia ne tik skersmenį. Regimasis apskritimo formos disko plotas kinta proporcingai jo skersmens kvadratui. Palyginus anksčiau minėtą porą, 0,879 pakėlus kvadratu gauname maždaug 0,772, taigi mikromėnulis užima maždaug 23 procentais mažesnį regimąjį plotą nei supermėnulis.
Esant kitoms vienodoms apšvietimo ir stebėjimo sąlygoms, mažesnis pilnaties diskas stebėtoją pasiekia ir mažesnį bendrą šviesos kiekį. Tačiau tai nereiškia, kad kiekviena Mėnulio paviršiaus vieta atrodo proporcingai tamsesnė. Tas pats kraštovaizdis sutelpa į mažesnį kampinį plotą; bendras gaunamos šviesos kiekis ir paviršiaus šviesis yra skirtingi dydžiai. Migla, debesys, aukštis virš horizonto ir fotoaparato ekspozicija gali klaidinti lyginant šviesumą iš akies.
Mėnulio užtemimas yra atskiras reiškinys. Jis įvyksta, kai Mėnulis patenka į Žemės šešėlį, o ne tada, kai pasiekia apogėjų. Mikromėnulis savaime neparausta, neįgauna tamsaus „kąsnio“ ir nepraranda pilnaties fazės. Norėdami patikrinti, kada iš tiesų vyks šešėliniai reiškiniai, apsilankykite Mėnulio užtemimų kataloge, kuriame pateikiami užtemimų tipai, kontaktų laikai, trukmė ir matomumas jūsų vietovėje.
Šis skirtumas padeda aiškinti nuotraukas: tolygiai mažesnis pilnaties diskas rodo atstumo arba vaizdo mastelio poveikį, o per diską judantis šešėlis – užtemimą. Mikromėnulis nusako Mėnulio padėtį orbitoje, o užtemimas – tai, kas vyksta su jį pasiekiančia Saulės šviesa.